Kelias

Niekas veido man negramdė,

Nieks nedailino akių —

Atplasnojo gruody gandras —

Lopšy pabudau vaiku...

O paskui jau pačios kojos

Bėgo nešdamos mane...

Nuo skrynios įrepečkoja

Katilan su bulbiene...

Gydė gerosios bobulės —

Ta gera, o ta gabi...

Mama daug naktų negulus —

Supo šaukiantį glėby...

Ir sūnelis jau išbraidęs

Savo skausmo upelius,

Mokytis pradėjo raides,

Parašyti ženklą plius...

Bet labiausiai jis pamėgo

Dviračius, kur prie tvoros...

Veržlę atsuka nuo sriegių,

Grandines nuo pavaros...

Ir ridena jau po kiemą

Dviračio abu ratus...

Rodos menkas buvo krienas,

Bet su velniu jau kartus...

Ir mokino, ir grasino —

Visko buvo tuo laiku...

Geras jam tik Augustinas:

 Aš džiaugiuosi tuo vaiku...

 Bus inžinierius geriausias...

Sakė tėvui ne juokais...

O sūnelis anglį rausia,

Tuoj žaizdre metalas kais...

Kai bitelę kartą pievoj

Jis sumaišė su muse,

Mama juokėsi įspėjus —

Gal atslūgs ta jo drąsa...

Per skausmus, juokus visokius —

Iki kelių, lig galvos,

Brido, ėjo, kol suvokė

Žemės mirgančias spalvas...

Įsikibęs eit nemėgo —

Traukė tiesiai ar kreivai...

Apvilktas sena sermėga

Pokario giliais grioviais...

O galvoj vyniojos mintys —

Nuojautų rūke pilkam ...

Mažos, didelės, supintos —

Nežinia dėl ko ir kam...

Neužginsi, nenuvesi

Ji pati suras tave...

Kyla iš senų griuvėsių,

Kvepia rytmečio gaiva...

  Su draugais gerais aptaręs

 Kam esi ir kur eini,

Skraido jau laukais kaip aras,

Tiesinas mintis paini...

Kam tu geras, kam negeras —

Mum visai tas nesvarbu...

Du pasauliai nuožmiai baras —

Kris bedugnėn jie abu...

 Tu galėtum pasirinkti

Ar su tais ar su anais...

Kala tyliai tokią mintį

Raudonieji jų tarnai...

Viskas paprasta be galo —

Žmonės turčiai ir biedni...

Visa kita vienas melas

Su kuriais, brangus, eini?

Nuskriaustojo nemylėti

Nuodėmė visų laikų...

Laužt duris turtuolio klėties —

Buvo gera ir klaiku...

Nerūpėjo, negalvojo —

Ne gerieji aitvarai,

Turtą sukaupė artojas

Po lašelį ir dorai...

Nieks pasaulyje negali

Peikti triūso nuostabaus...

Markso, Stalino sirgaliai

To nesuvokia... Nubaus

Nekalčiausią žemės žmogų

Sėjantį laukuos javus...

Patys kūrė šlykštų blogį,

Niekino dangaus dievus...

Ir pabusti nepajėgė,

Nuo hipnozės kruvinos...

Sunkios dienos tolin bėga —

Nėr šviesesnės nė vienos...

Keršto debesys tvyrojo —

Kolektyviniai raupai

Sugalvotas laimės rojus —

Virto kankinių kapais.

Šuo pripranta prie kartuvių,

O žmogus ilgai nekęs...

Kas namus ir rūmus griovė —

Tiems jis pats užsimokės...

Lietuvos miškeliai niūrūs,

Ant piliakalnių šventų

Liūdną smurto dainą kūrė

Atėjūnui iš rytų...

Parsidavėlių netrūko —

Žemė verkė po padu ...

O mergaitę, ir berniuką

Mokė šmeižto pagrindų...

Svetimi nedaug tegali,

Reikia vietinių šulų...

Lenkė augantį medelį,

Tręšė dvokiančiu melu...

Išaugino jie ne vieną

Judą... Kruvina ranka

Rašinėjo jis kas dieną

Vargšų nuodėmes menkas...

O paskui į eilę statė —

Vyrus, moteris, vaikus...

Lyg laikų senųjų latrai

Žudė be teismų visus...

O savieji pakalikai

Buvo nuožmesni už juos...

Slinko dailiai, slinko tykiai —

Pėdsekiai tos šunaujos...

O paskui sprogdino, žudė,

Draskė, niekino visus...

Daug pikčiau už tikrą Judą,

Šiepė kruvinus nasrus...

Su koviniais automatais,

Užsispyręs ir ramus

Apsižiojęs šlykštų „matą“,

Statė ubagų namus...

Kas užkurs iš ryto ugnį,

Tvarte gyvulius apeis?

Atsivėrė vėl bedugnė —

Su senaisiais sopuliais...

Prisiėjo užmokėti,

Pasiremti vėl tokiais —

Kur prismaugę kolūkietį

Praturtėjo nejuokais...

Nestovėjo vietoj rogės,

Skynė uždraustus vaisius...

Kas galėjo, nešė, vogė —

Jau įprato, nebaisu...

O kiti vilties netekę —

Ištisi kaimai drauge,

Virė karčiąją ir lakė,

Skendo drungname rauge...

Ta paskirstymo lygybė,

Kaip vėžys užkrėtęs mus —

Tik kvailys darban dar kibo —

Dinozauras įdomus...

Pykčio nenešiojau

Širdyje aš pykčio nenešiojau,

Keršto drumzlės nedengė akių.

Iš vaikystės pastato išjojau

Permainingu laikmečio taku.

Panorėjau daug ką padaryti

Ir jėgų darbams geriems sukaupt.

Žemė sukos senoje orbitoj,

Mums nuo jos reikėjo pasitraukt.

Ir į kalną ritome didžiulį

Akmenėlį iš senų sakmių...

Ir miegoti per vėlai atgulę

Audėm sapną ryt dienos sėkmių...

Visa, kas žmogaus protu sukurta —

Tai ir daug, ir velniškai mažai...

Nuo pat Dievo ligi pat Mankurto,

Nuo tiesos lig melo su laužais...

Sizifiniais vieškeliais plačiausiais

Nuo aušros lig sutemų juodų

Nesiskundę ėjome ir jautėm —

Troškų dvelksmą skleidžiamų nuodų.

Nulingavo daug dienų ir metų,

Nelengvai išlikti savimi...

Išdraskytą, kenčiantį kaimietį

"Specai" laikė tvarto avimis...

Iš didžiulio mūsų palikimo,

Net iš mūro fermų išlakių

Teišėjo dalgio paplakimas

Ir sklypelis baudžiavos laikų...

Svetimi nedraskė mūsų lizdo —

Paklausyk vienuolio Dotnuvos...

Akys mūsų pavydu sublizgę

Ką kaimynui, broliui dovanos?..

Gal gaisrelį, gal ir didį gaisrą

Su keptais tvartely gyvuliais...

Ak, žmogau, kada beužsigeisi

Dirbti ir gyventi su gyvais?

Laikas laikas nugalėt piktybę

Ir širdy, ir savo galvoje...

Juk ne veltui rankomis sukibę

Laisvėn ėjom, grūmėmės už ją

Ir tegu tikėjimo gerumas,

Atleidimo, gailesčio šviesa

Gaubia mūsų varganąjį rūmą,

Spinduliuoja aiškiai akyse.