Make your own free website on Tripod.com

grįžti atgal

 

ANARCHIZMAS

 

ANARCHIJA – atsisakymas valdyti ir būti valdomam, įsitikinimas, kad niekas neturi nei moralinės nei politinės teisės reikalauti iš kito žmogaus to, ko jis nenori ar negali daryti. Dėl šios priežasties daugelis žmonių anarchiją tapatina su chaosu, nes tvarka, jų supratimu, gali būti palaikoma tik valdžios, autoriteto dėka. Anarchistai, priešingai šiam įsitikinimui, teigia, kad ne mūsų laisvė, bet autoriteto prievarta - tiek fizinė, tiek moralinė, kaip ir autoritarizmo principas apskritai yra visų bėdų – ekonominės, politinės, socialinės, ekologinės krizės, moralinio bei dvasinio nuosmūkio, šaltinis. Yra daugybė anarchizmo krypčių – individualistinis, kolektyvistinis, komunistinis, sindikalistinis, teroristinis, bolševistinis, mistinis ir t.t., skirtingai interpretuojančių laisvės sąvoką. Laisvė gali būti suprantama tiek kaip konfliktas su kitais žmonėmis, tiek kaip savitarpio pagalba bei solidarumas. Daugelis dabartinių socialinių anarchistų, taip, kaip ir anarchizmo “tėvai”, – P.A.Kropotkinas, M.A.Bakuninas, P.J.Prudonas pritarė pastarajai laisvės sampratai: laisvė yra neatskiriama nuo lygybės, solidarumo, teisingumo bei kūrybiškumo. Lygybė bei teisingumas suprantami ne kaip žmonių suvienodinimas, bet kaip gerų socialinių ir ekonominių sąlygų, leisiančių tobulėti tiek fiziškai tiek dvasiškai, užtikrinimas kiekvienam. Tačiau tai nėra pasiekiama valstybinių reformų keliu. Valstybinė santvarka, anarchistų požiūriu, visada yra grindžiama hierarchija ir autoritetu, t.y. prievarta. Valstybė neužtikrina taikos, bet, greičiau, yra karo priežastis; valstybė neužtikrina socialinio ir ekonominio teisingumo, bet yra neteisingumo ir privilegijų šaltinis. Valstybė, priešingai daugelio įsitikinimui, niekada nesirūpina atskiru žmogumi. Ji leidžia įstatymus, kuriais naudojasi tie, kurie turi daugiausia pinigų. Todėl lygybė prieš įstatymus tėra tik tuščias žodžių žaismas, nepasitvirtinantis praktikoje. Ir tai, anarchistų nuomone, nėra atskirų įstatymų netobulumo rezultatas – įstatymai iš esmės yra blogi jau vien tuo, kad jie yra įstatymai. Anot Kropotkino, geriausi įstatymai yra tie, kurie panaikina anksčiau buvusius. Todėl tik patys žmonės tarpusavio pagalbos, pagarbos bei pasitikėjimo vienas kitu dėka gali sukurti naujas antiautoritarines, visuomenės socialinį bei ekonominį gyvenimą padedančias organizuoti institucijas, kitą švietimo sistemą bei apskritai linksmesnį ir džiaugsmingesnį gyvenimą. Bakuninas (19a.6-7deš.) ir Kropotkinas (19a. pab.-20a.pr.) tikėjo tiek griaunamąja, tiek kuriamąja socialinės revoliucijos galia. Jų nuomone, prievartinė socialinė revoliucija turėtų sunaikinti visas autoritarines institucijas – t.y. valstybę bei jos teisinę sistemą, sunaikinus kurias, naujos laisvos visuomenės susikūrimas būtų neišvengiamas. Dabartiniai socialiniai anarchistai, tiek dėl moralinių, tiek dėl kitų priežasčių, atsisakė prievartinės revoliucijos idėjos. Šiuolaikinių valstybių saugumo aparatas nepalieka jokios vilties ginkluotam pasipriešinimui. Ir apskritai, dauguma anarchistų daugiau ar mažiau sutinka su Tolstojaus teiginiu, kad blogis negali būti nugalėtas blogiu. Socialinę revoliuciją dabartiniai anarchistai supranta kaip ilgą kūrybinį procesą, vykstantį kasdieniniame gyvenime, kurio pagrindas – atsisakymas dalyvauti prievartos, valdymo mechanizme, kito žmogaus teisių ir laisvės pripažinimas: žmogus turi būti gerbiamas ne dėl kokių nors išorinių priežasčių – turto, padėties ar pan., bet dėl to, kad jis yra žmogus.

Anarchizmas, o ypač šiuolaikinis socialinis anarchizmas, nėra tik valstybės - socialinio ir politinio blogio - kritika. Jis apima ekologijos, etikos, psichologijos, socialinius dalykus ir yra be jų neįmanomas. Socialinių anarchistų įsitikinimu žmogus ir jį supanti socialinė ir gamtinė aplinka yra neišvengiamai susiję. Ekologinė krizė yra paties žmogaus socialinio pasaulio krizė. Socialinio ir politinio pasaulio netobulumas yra ekologinės krizės priežastis. Todėl ekologinių problemų sprendimas yra tuo pačiu ir socialinių, etinių problemų sprendimas – žmogaus požiūrio į save ir į gamtą pasikeitimas. Ir atvirkščiai, socialinių problemų sprendimas atkreipia dėmesį į ekologines problemas.

Iki 20 a. vidurio anarchizmas buvo pagrinde revoliucinis judėjimas senąja marksistine revoliucijos sąvokos prasme. Šiuolaikinis anarchizmas yra labiau psichologizuotas. Akcentuojamas ne tik individo ir visuomenės santykiai su valstybe, bet ir individų tarpusavio santykiai. Valstybės neigimas dabar prasideda nuo naujų santykių šeimoje, naujos švietimo sistemos, kito požiūrio į gamtos ir socialinį pasaulį teigimą. Valstybės (kurios pagrindas – autoritarinis mąstymas) bei jos įtvirtintų žmonių tarpusavio santykių negalima pakeisti pakeičiant vien tik autoritarines, biurokratines socialines bei politines institucijas alternatyviomis neautoritarinėmis, sunaikinus sienas bei visą militaristinę sistemą. Tokio požiūrio į kovą su valstybe bei naujas visuomenės kūrimo priemones pagrindas- įsitikinimas, kad valstybės kūrimasis prasideda nuo šeimos, nuo švietimo sistemos, per kuriuos įteigiami autoritariniai, hierarchiniai gyvenimo principai ir mąstymas, kurių dėka žmogus ir gamta yra laikomi priemonėmis privilegijoms bei turtui pasiekti. Todėl siekiant naujos, laisvos, džiaugsmingos ir taikios visuomenės susikūrimo, riekia keisti įprastus tarpusavio santykius, griauti mitus apie žmogaus prigimtinį agresyvumą ir prigimtinį nesugebėjimą gyventi be valdžios ir autoriteto.

 

 

rasyk laiskus...