Kelias
Niekas
veido man negramdė,
Nieks
nedailino akių
Atplasnojo
gruody gandras
Lopšy
pabudau vaiku...
O paskui
jau pačios kojos
Bėgo
nešdamos mane...
Nuo skrynios
įrepečkoja
Katilan su
bulbiene...
Gydė
gerosios bobulės
Ta gera, o
ta gabi...
Mama daug
naktų negulus
Supo
šaukiantį glėby...
Ir sūnelis
jau išbraidęs
Savo
skausmo upelius,
Mokytis
pradėjo raides,
Parašyti
ženklą plius...
Bet
labiausiai jis pamėgo
Dviračius,
kur prie tvoros...
Veržlę
atsuka nuo sriegių,
Grandines
nuo pavaros...
Ir ridena
jau po kiemą
Dviračio
abu ratus...
Rodos
menkas buvo krienas,
Bet su
velniu jau kartus...
Ir mokino,
ir grasino
Visko buvo
tuo laiku...
Geras jam
tik Augustinas:
Aš
džiaugiuosi tuo vaiku...
Bus
inžinierius geriausias...
Sakė tėvui
ne juokais...
O sūnelis
anglį rausia,
Tuoj
žaizdre metalas kais...
Kai bitelę
kartą pievoj
Jis
sumaišė su muse,
Mama
juokėsi įspėjus
Gal
atslūgs ta jo drąsa...
Per
skausmus, juokus visokius
Iki kelių,
lig galvos,
Brido,
ėjo, kol suvokė
Žemės
mirgančias spalvas...
Įsikibęs
eit nemėgo
Traukė
tiesiai ar kreivai...
Apvilktas
sena sermėga
Pokario
giliais grioviais...
O galvoj
vyniojos mintys
Nuojautų
rūke pilkam ...
Mažos,
didelės, supintos
Nežinia
dėl ko ir kam...
Neužginsi,
nenuvesi
Ji pati
suras tave...
Kyla iš
senų griuvėsių,
Kvepia
rytmečio gaiva...
Su
draugais gerais aptaręs
Kam esi ir
kur eini,
Skraido
jau laukais kaip aras,
Tiesinas
mintis paini...
Kam tu
geras, kam negeras
Mum visai
tas nesvarbu...
Du
pasauliai nuožmiai baras
Kris
bedugnėn jie abu...
Tu
galėtum pasirinkti
Ar su tais
ar su anais...
Kala
tyliai tokią mintį
Raudonieji
jų tarnai...
Viskas
paprasta be galo
Žmonės
turčiai ir biedni...
Visa kita
vienas melas
Su
kuriais, brangus, eini?
Nuskriaustojo nemylėti
Nuodėmė
visų laikų...
Laužt
duris turtuolio klėties
Buvo gera
ir klaiku...
Nerūpėjo,
negalvojo
Ne gerieji
aitvarai,
Turtą
sukaupė artojas
Po lašelį
ir dorai...
Nieks
pasaulyje negali
Peikti
triūso nuostabaus...
Markso,
Stalino sirgaliai
To
nesuvokia... Nubaus
Nekalčiausią žemės žmogų
Sėjantį
laukuos javus...
Patys kūrė
šlykštų blogį,
Niekino
dangaus dievus...
Ir pabusti
nepajėgė,
Nuo
hipnozės kruvinos...
Sunkios
dienos tolin bėga
Nėr
šviesesnės nė vienos...
Keršto
debesys tvyrojo
Kolektyviniai raupai
Sugalvotas
laimės rojus
Virto
kankinių kapais.
Šuo
pripranta prie kartuvių,
O žmogus
ilgai nekęs...
Kas namus
ir rūmus griovė
Tiems jis
pats užsimokės...
Lietuvos
miškeliai niūrūs,
Ant
piliakalnių šventų
Liūdną
smurto dainą kūrė
Atėjūnui
iš rytų...
Parsidavėlių netrūko
Žemė verkė
po padu ...
O
mergaitę, ir berniuką
Mokė
šmeižto pagrindų...
Svetimi
nedaug tegali,
Reikia
vietinių šulų...
Lenkė
augantį medelį,
Tręšė
dvokiančiu melu...
Išaugino
jie ne vieną
Judą...
Kruvina ranka
Rašinėjo
jis kas dieną
Vargšų
nuodėmes menkas...
O paskui į
eilę statė
Vyrus,
moteris, vaikus...
Lyg laikų
senųjų latrai
Žudė be
teismų visus...
O savieji
pakalikai
Buvo
nuožmesni už juos...
Slinko
dailiai, slinko tykiai
Pėdsekiai
tos šunaujos...
O paskui
sprogdino, žudė,
Draskė,
niekino visus...
Daug
pikčiau už tikrą Judą,
Šiepė
kruvinus nasrus...
Su
koviniais automatais,
Užsispyręs
ir ramus
Apsižiojęs
šlykštų matą,
Statė
ubagų namus...
Kas užkurs
iš ryto ugnį,
Tvarte
gyvulius apeis?
Atsivėrė
vėl bedugnė
Su
senaisiais sopuliais...
Prisiėjo
užmokėti,
Pasiremti
vėl tokiais
Kur
prismaugę kolūkietį
Praturtėjo
nejuokais...
Nestovėjo
vietoj rogės,
Skynė
uždraustus vaisius...
Kas
galėjo, nešė, vogė
Jau
įprato, nebaisu...
O kiti
vilties netekę
Ištisi
kaimai drauge,
Virė
karčiąją ir lakė,
Skendo
drungname rauge...
Ta
paskirstymo lygybė,
Kaip vėžys
užkrėtęs mus
Tik
kvailys darban dar kibo
Dinozauras
įdomus...
Pykčio nenešiojau
Širdyje aš
pykčio nenešiojau,
Keršto
drumzlės nedengė akių.
Iš
vaikystės pastato išjojau
Permainingu laikmečio taku.
Panorėjau
daug ką padaryti
Ir jėgų
darbams geriems sukaupt.
Žemė sukos
senoje orbitoj,
Mums nuo
jos reikėjo pasitraukt.
Ir į kalną
ritome didžiulį
Akmenėlį
iš senų sakmių...
Ir miegoti
per vėlai atgulę
Audėm
sapną ryt dienos sėkmių...
Visa, kas
žmogaus protu sukurta
Tai ir
daug, ir velniškai mažai...
Nuo pat
Dievo ligi pat Mankurto,
Nuo tiesos
lig melo su laužais...
Sizifiniais vieškeliais plačiausiais
Nuo aušros
lig sutemų juodų
Nesiskundę
ėjome ir jautėm
Troškų
dvelksmą skleidžiamų nuodų.
Nulingavo
daug dienų ir metų,
Nelengvai
išlikti savimi...
Išdraskytą, kenčiantį kaimietį
"Specai"
laikė tvarto avimis...
Iš
didžiulio mūsų palikimo,
Net iš
mūro fermų išlakių
Teišėjo
dalgio paplakimas
Ir
sklypelis baudžiavos laikų...
Svetimi
nedraskė mūsų lizdo
Paklausyk
vienuolio Dotnuvos...
Akys mūsų
pavydu sublizgę
Ką
kaimynui, broliui dovanos?..
Gal
gaisrelį, gal ir didį gaisrą
Su keptais
tvartely gyvuliais...
Ak,
žmogau, kada beužsigeisi
Dirbti ir
gyventi su gyvais?
Laikas
laikas nugalėt piktybę
Ir širdy,
ir savo galvoje...
Juk ne
veltui rankomis sukibę
Laisvėn
ėjom, grūmėmės už ją
Ir tegu
tikėjimo gerumas,
Atleidimo,
gailesčio šviesa
Gaubia
mūsų varganąjį rūmą,
Spinduliuoja aiškiai akyse.