Kiemas

Devynaukštis įvirto į debesį

Ir apsiklojo lietum

Žmonės susėdę stebisi

Ir pasišlaksto alum

Raudonos kelnės suplyšusios

Žaidžia mažyliai šalia

Prie jų sustoję mylisi

Tarsi minkštam patale

Katinas rainas kaip ašaka

Užvaro smėly srutas

Žmogaus vidinė atšaka

Kaip namas — visai sugriauta

Patarimai

Iš tų pačių, iš tų rudų

Supilk, suminkyk ir iškepk

Nesimatys tikrų randų

Visi save lengviau pakęs...

Tegu ragauja paeiliuj

Lai šnirpščia nosim ir galais

Pasišvaistyk aštriu peiliu

Tik neįskobk perdaug giliai...

Nusistovės tokia tvarka

Saulėtų rytmečių šviesos

Šventadieniniame švarke

Lopai ir raukšlės nevėsuos...

Galėsi moteris mylėt,

Pabraukti kartais prieš šerius

Atbėgus kieminė kalė

Subjaurios polėkius švarius...

            Žemė

Apvalumai kraštais išsižioję

Tarsi ryja vieni kitus —

Šitaip Žemė įsivažiuoja

Orbitoje į pietus...

Spindi rausvamėlės erdvės keistai

Bijosi akys ir kūnas

Tarsi upėj seniai užkeiktoj

Pasilaigo, suskyla ir  griūna...

Rutuly išopėjusios duobės

Mėlio klanais nusišypso

Lyg grybšnis čiurlioniškos drobės,

Ar laikas nulūžęs nuo visko...

Sapnas

Du visai visai kitoki —

Baltaspūkis su ragais

Ir plunksnuotas tarsi lokė,

Tuoj palesti įsigeis...

Akmenuota žemė smaigsto

Kojas, kūnus ir sapnus

Šiluma skani, kaip maistas

Jie visi kartu užsnūs...

Juk pasaulyje netrūksta

Įžymybių didelių —

Su oželiais ir su stručiais

Aš pievelėje guliu...

Kaimo žmogus

Suaugęs su liūdesio blakėm

Darbų ir purvynu žeme

Nežino, kad paukščiai lekia,

Kaip vasarą keičia žiema...

Nuo darbo prie darbo keliauti

Turėti viską po ranka

Ilgai ir kantriai laukti

Strėle pasivertus lanke

Ir žvilgsniu vergišku rištis,

Ir smerkti ir guosti drauge

Išlikti sriuba vakarykšte

Ar žyme įspausta rage...

Ir glostyt sugrubusiom rankom

Ir mirtį, ir džiaugsmą kartu

Ar Dievo pasauliui užtenka

Jo džiaugsmo akių užverktų?

Ir rausia tą įpročio urvą

Karta, o po jos ir kita...

Tarp žydinčių gojų ir purvo

Nuo laiko tėkmės atskirta

Prisiminimų pievelė

Liepų numirimais

Takas išskaptuotas

Ilgesys nurimęs

Nuvarvėjo skruostais...

Akimis juodžiausiom

Baras pasižiūri

Skalbinius čia džiaustėm,

Mėtėmės kepurėm

Išretėjęs žalis

Po šešėliais virpa

Atminimais gelia

Medžio sausas virbas

Stovi ilgo laiko

Pamirštos kopėčios

Čia dienelės plaikstės

Bitinėlių spiečiais

Kaip kvepėjo liepom

Paskaitos ir pietūs

Paliktos palėpės

Verkia palytėtos

Atkaltės suolelio

Taip žemai nusviro —

Užmarštim sugėlė

Keistas laiko yris