Rasi, kai dirbt paprasi   Prozos kūriniai

11/23/04

Žemaitukas

 

Home
Apie mane
Prozos kūriniai
Nuotraukos
Eilės                  

Tekstai įrašyti Word 2002  sistemoje, šriftas Times New Roman

 

 

  

 

      

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       Esu parašęs keletą žemaitiškų prozos kūrinėlių, kuriuos skelbsiu šiame savo puslapyje. Greta jų bus ir bendrine lietuvių kalba parašytų.

       Čia pirmasis — žemaitiškas —  „Magdelė“. Tai tikros užsispyrusios žemaitės gyvenimas, kuri savo širdy nešėsi daug gėrio ir šviesos. Nuo vaikystės ligi senatvės. Ilgas sovietmetis ir nepriklausomybės atkūrimas. Vargai ir rūpesčiai, prošvaistės ir tamsuma.

       Patarimai ne žemaičiams: skaitantiems žemaitišką raštą (ne be išimčių) ā — reikia tarti kaip „ai“, ē — kaip „ei“, ī — tai ilgoji arba nosininė raidė (y, į), ū — tai ilgoji arba nosininė „u“.

            MAGDELĖ

1. Auklelė

            Magdelės tievā bova šiuokėi tuokėi ūkininkā. Mama mėrė, ka Magdelē soejė pėnkė metā, vo tievs bova palaiduots dā onkstiau. Bova grīna našlaitė ė nu mažū dėinū pradiejė tarnautė pas gėntainius ė svetėmus.

            Vāks bova lėisos, liūdno veidelio, ligo Dėiva Mūkelės. Akelies gīvā švėitė ožsėspīrėms, vo bornelė bova nuapvalinta potniuoms i apaloma sodietuoms lūpeliems. Ana bova savuotėškā patraukli: vėsos veidielis galiejė beveizint pasėkėistė ė linksmā sospindietė, vo balsielis soskombietė jouko. Tik reikiejė anā kou nuors iduomesnė pasakītė a itrauktė i kuoki nematīta ė negėrdieta žaidėma.

            Pradiuo anā dounelė reikiejė užsėdėrbtė stuovint pri maža vāka luopėšelė. Magdelė pati toukart dar tebėbova maža ė vāka tegaliejė tiktā pasoupoutė:

            – Lelioka iš luopėšelė nekelk, i ronkas nejimk, tik douk pažīstė tūti,– prisakė anā stuora ė dėkta šeimininkė, ēdama pri lauka darbū.

            Pėrmuoji vėita bova netuolėj nu nomū, bet vės tėik tuoki mėnka vabala vīresniuojė sesou ėšleida iš nomū so suopolio šėrdie. Kėtuos ėšeities nebova – nomūs tou laiko lig privalgont jau ė jouduos dounas trūka. Sesėrėi jau bova apkīriejė, ētont pas žmuonis darboutėis, karto vestėis ė Magdelė...

            Dabā mažuojė auklė kiurksuojė pri luopėšė, vo ta žinduomuojė botelka iš anuo kerties kīšuojė kap kuoks karvės rags. Dabā ana solig kaklo bova pripėlta skīstuos žėluos kuošelės, vo ont galo bova ontmauts pradorto galo guminis tūtis. Botelka, ka neėšvėrstom, bova prispausta so puodėškas kertė.

Magdelė so lelioko liuob palėktė vėsā dėinā ė anā bova pasakīta, kou ė kumet rēk darītė.

            – Je lelioks kriuoks, nesostuodama soupouk ė soupouk. Je vės tėik kriuoks, douk biški atsėgertė. Ka užmėgs, neužmėršk nukaištė pėitams bolvės, vo paskou ė asla parbrauktė. Kāp tuoki gera gaspadėnė vākštiuos pu nešvarė truoba?..

            Tuo truobuo bova trīs dėdlė longā. Anėi baisiausē liuob trauktė Magdelės akis ė varė anou iš pruota. Ka tik vāks užmėgs, ana tujau paplīkt ont zedliaus ė prikluo nuoselė pri stėkla. Kėimė auga dėdlie lėipa, pu longās garksiedamas krīpava rėibės baltas žousis, aple vėštas lakstė margs gaidīs. Tuoliau pėlkava klietės, vo už anuos, jē gerā klausīsis, galiejē gėrdietė, kāp taškuos ondou ė ūždamas sokās malūna gėrnas. Ė pro tou šurmuli aiškiausē gėrdiejuos, kāp šaukuo pri malūna sosėrinkė vākā...

            Magdelė ėlgiausē liuob siedietė ont palongė ė lauktė, kumet vākā atbiegs i kėima ė anā matont pradies kou nuorint žaistė, vo kartās ė anou patė pakalbins. Tas bolvės ana dā ė tēp spies nukaištė ė truoba ėššlous – dėina jug ėlga ė nier nikuokė struoka...

            Vākams daug iduomiau bova pri malūna. Tėn vėsumet stuoviejė vežėmā so arklēs, maišies vėsuokėi žmuonės. Če galiejē matītė, kāp biegdams ondou sok malūna tekini ė paskou, nokrėtės i opi, par akmėnis bieg tuolīn ė neš borbolus, baltas potas. Vākā laksta, vo Magdelė lauk – ka tik anėi neužmėršto ė šėndėin atētė...

            Vėina dėina ana siediejė ė laukė, bet vākā nebatbiega. Besiedint pradiejė niurnietė lelioks. Ka ons vėsā neatsėbosto, Magdelė pradiejė anou soupoutė. Vo i galva vėn linda mintis: "Kāp būtom gerā pabiegiuotė pu kėima, pasėgaudītė so vākās ė so Pranelio. Ons tuoks pruotings, daug kou žėna. Bet dielkuo šėndėin anėi neatbieg i mūsa kėima?" Anuos mintis nutraukė dā daugiau pradiejės zėrztė mažioks. Magdelė sopīkosi ikėša anam i bornelė tūti, smarkiau pasoupava ė lelioks viel užmėga.

            Magdelė, matīdama, ka kėimė nieka nier, kėba kaištė bolviu. Anuos bova dėdėlės, sunkės ė kol posė nukaišė, nuvarga pėrštā, užtėrpa vėsa ronkelė. Ana paportėna, paportėna tou ronka ė viel kėba i darba. Ka lėngviau būtom laikītė, iš kreželė rinka ė kaišė mažesniuosės. Lelioks ramē mėiguojė. Pu kuožnuos nukaištuos bolvės ana vėn biega pasėžvalgītė pro longa, bet kėimė vākū nebova.

            Nieka nematies ni pro galėni longa, kor pri pat truobuos bova užtverts kvietku daržielis, vo tuoliau baltā žīdiejė bolvės. Bet gerā isėklausiusi Magdelė vės tėik gėrdiejė vākū alasa, nuors anėi bova pri pat malūna. Klausīdamuos ana sogalvuojė: ka tik pabėngs kaištė bolvės, jims ė nubiegs tėn nusėplautė ronku.

            Vakar pu pėitu, ka šeimininkė Magdelė bova išlēdusi i lauka, Pranielis ė vėsas mergātės prašė, ka ana kuo tonkiau atētom pri malūna, bet Magdelė pasakė, ka negal – rēk kavuotė lelioka.

            – Ka lelioks mėiguotom, aš galietiuo ėlgiau būtė laukė, bet ons nemėigt, – aiškėna draugams Magdelė.

            – Vo nakti a mėigt? – klausė Pranielis.

            – Mėigt. Ni prikeltė negal...

            – Ta rēk uždongstītė longus, būs tomsie ė mėiguos, – pasiūluojė Pranielis.

            – Ka nier so kou ė aš tėik aukštā neprigauno...

            – Rēk leliokou užrėštė akis, ka nieka nebmatītom, ė būs kap naktės...

            – Arba so kou nuorint užlipdītė, – miegėna sogalvuotė ė Untuoselė.

            – Je. Geriausē – užlipdītė, – pritarė ė Pranielis.– Nerēks ni galvuos keltė, ni lelioka judintė...

            – Bet aš neturio nikuokiū klejū, – abejuojė Magdelė.

            – Nerēk klejū, – saka Pranielis.– Mūsa titis geramōjou poudeliou skīlė užlėpdė so douno. Tebstuov ė dabā. Tik dounas minkštėma rēk gerā išminkītė. Je douna kėita, beminkont gal ondėns ontpėltė...

            Magdelė tik spiejė dietėis i galva tus vākū patarėmus, bet viel išgėrda klīkont lelioka – viel reikiejė trauktėis nu longa. Šēp tēp vāka pavīka apramintė. Toukart šuoka šloutė truobuos. Asla bova plati, vo šeimininkė lėipė iššloutė ė pastalė, ė paluovius. Mergātē bešlounont ė kaktelė išrasuojė. Reikiejė skobietė vėskou padarītė, ka šeimininkė nepīktom; toukart par pėitus šėndėin pat išlēs i lauka. Tik tik bėngė darba, kāp i kėima, besėkavuodamė vėns nu kėta, sogromiejė vākā. Pranielis bova pats greitiausis. Ons tujau atliekė pri longa, kažkou pasakė Magdelē, bet ana neišgėrda. Dar paveiziejusi i vāka, ana atėdarė truobuos ė premėnies doris ė išliekė pasėrokoutė ont pamata.

            – Ta kuo, Magdelė, neišēti? – klaus vėsė.

            – Ka lelioks nemėigt, vėn atsėbund...

            – No, užlipdīk akis ė išbiek, – saka Pranielis.– Je neturėt dounas, atnešio iš nomū...

            – Torem ė mes patis, nerēk...

            Vuos spiejė tus žuodius Magdelė pasakītė, pamatė parētont pro kūtės gala šeimininkė. Skota greitībies atgal i truoba. Lelioks tebmėiguojė. Šeimininkė, pamatiusi, ka oždoutė darbā nodėrbtė, pagīrė Magdelė ė ėšleida pri vākū. Galinti būtė, vo ka jau rēks, atēs ė pašauks.

            Šeimininkė vėrė pėitus ėlgā, ta Magdelė so vākās galiejė dūktė pu lauka lig valē. Vėsė braidė pu ondėni, gaudė mažas žovelės, kavuojuos, slinkėniejė, so lazdeliems varė kondi. Paskou Magdelė so mergātiems šuoka klecka, skelbė kara. Ruodavuotėis nebova laika, vo ė nereikiejė – vākams, i krūva soejos, ne kalbas galvuo.

            Paskou, jau pu keliū dėinū, ka prasėdiejė dėdėlėjē ūkė vasaras darbā ė abodo šeimininkā kiauras dėinas dėrba laukūs, Magdelė i lauka beliuob išbiegtė tik trumpā valondelē, tik toukart, ka mėiguos lelioks. Vo vākā vėn liuob atbiegs i kėima. Ka tik Magdelė anus liuob pamatītė, šėrdelė saltėnuos liuob saltė, akelies, veizont anā i toštė truobuos asla, liuob pasėruodītė ašaras. Kartās neliuob ni pri longa bepriētė – nenuoriejė gildītė šėrdelės – i lauka vės tėik juk išētė negalies.... Vo i lauka baisiausē nuoriejuos, ė Magdelės mažuo galvelie sokuos ė sokuos vėsuokės mėslės: „No, kou če mon rēk so tou mažōjo kriuoklo padarītė, ka ons ėlgiau mėiguotom, vo aš galietiuo doutėis pu kėima? Ka ė ne vėsa, no ožtektom ė posė dėinelės...“ Vo šeimininkė, matīdama, ka Magdelė kūdiedama nuor pabūtė so vākās, ka vėskou, kou tik ana uždoud, padėrb, bova sakiusi:

            – Ka lelioks mėigt, če pat, i kėimieli, gali išbiegtė palakstītė so vākās, bet vėn parbiek paveizietė, a neatsėboda, pagirdīk, pasoupouk. Vo je lelioks atsėbodės, būk pri luopėšelė, niekor nēk.

            Lelioks, vėn ė vėn bebūdams so Magdelė, dėinuoms vėsā nebnuoriejė bemėiguotė. Vo gal kartās tik mažājē auklē tēp ruodies, ka ons so čiderstvo nemėigt ė vėn akis atmerkės viepsa, ė ana nu rīta lig vakara tor stuovietė isėkėbusi i tou anuo luopėši, par vėsa miela dėinelė niekor nepasėtrauktė, vėn i anou veizietė ė veizietė…

            Vākā pri dėdliuojė ondėns prūda, ūžontė malūna kuožna dėina kiaurā šaukuojė ė dūka. „Laksta sau kap pasiotė, – galvuojė nosėmėnusi Magdelė, – ė anėms nerūp nikuokėi vākā, ni luopėšē, nikuokės bolvės, nē botelkas so tūtēs...“ Mažuojė auklė, anus gėrdiedama ė matīdama, vėn varvėna ė varvėna seilė, baisiausē nuoriejė lakstītė pri prūda so vėsās, veizietėis i malūna krimtonti ondėni, klausītėis gėrnu ūžesė, so vėsās šuokinietė ont dėdliausēs ė pri malūna sėinas līgē sostatītās senās gėrnu kūlēs.

            Ė vėn Magdelē nedavė ramībės mintės, ka je ne tas lelioks, ana galietom būtė laukė kėik tik nuor. Vėn atsėmėnė, ka tam kauklā galieto užlėpdītė akis. Ė toukart, ka jau nieka nebmatīs, vėsor būs tomsē, ons turies mėiguotė ė nebkriuoks. Ė mėiguos tol, pakol Magdelė, jau kėik nuor prisėbovosi ė prisėlakstiusi pu kėima, parēs i truoba ė tas akis viel atlėpdīs. „Nieka daugiau, – liuob užbėngtė sava saldės mintis, – mon ė nebrēkto.“

            Ė vėina dėina Magdelė tēp ė padėrba– dėdėlē jau nuoriejė pabūtė laukė. Palubie baltava apsėlupiniejusi luopėšė kartės, ė Magdelė, soupoudama vāka, veiziejuos, kāp solinkst ė išsėtėis pluonasis anuos gals, ont katrou so stėprio šniūro bova prirėšts luopėšis. Kartās liuob pamislītė, ka gerā būtom, je ta kartės jimto ė nulūžto, bėnt soupoutė nebrēkto, nuors anou tumpītė ė nebova dėdlē sunkē.

Tou dėina Magdelė lelioka soupava iš vėsuos sīluos, jau ė prakaits išmušė, vo tas vāks vės tėik neming ė neming, vėn raituos ė niorn. „No, – galvuo auklė, – kėtēp če jau šėndėin nieka nebėbūs, rēk jimtė ė užlipdītė anam tas spindontės ė neužsėmerkontės akis. Ė mon, ė anam būs daug geriau. Ons galies kāp žmuogos išsėmėiguotė, vo aš galiesio pabūtė laukė...“ Magdelē ė dabā ausies tebskombiejė Pranelė žuodē:

            – Toukart ons turies mėiguotė. Negalies atsėmerktė, nematīs ni truobuos, ni tavės, ni nieka, vėsor būs tomsie ė ons turies mėiguotė. Jug naktimis tas vāks ta mėigt, ta kāp ons tau nemėiguos, je nieka negalies matītė?

            Magdelė tėms vākams dar ne vėsā tevierėjė. Ka jau vėina būs truobuo, ana liuob vėsēp miegintė: ė palīs pu luovo, ė ėštries i premėnė. Lelioks Magdelės tėkrā ka neliuob bematītė, bet vės tėik liuob kriuoktė, vo je ėlgiau nepriēs, ta kriuoks pasėstingiedams, lig pamielėnavėma. Žėnuomās, ons galiejė nemėiguotė ė diel tuo, ka laukė švėitė saulė ė par longus i truoba ejė švėisa. Magdelē par ėlgas dėinas tas lelioks bova jau baisiausē ikīriejės ė ana nebsovalduomā nuoriejė išpoltė pro doris. Jau vėn pamėslėjos aple tou, anā kažkuoks velnioks vėn liuob šnėbždietė ė šnėbždiejė i ausi: „No, ka jau ožkėbīsi akis, ons toukart nieka nebmatīs, anam būs tomsie ė ons turies mėiguotė. Tik nesnausk, jimk ė padėrbk tēp, kāp patarė Pranielis...“ Tēp šnėbždiejė gundīdams ne vėn velnioks, bet ė pati Magdelė karto so anou pasakuojė sau:

            – Ka lelioks negalies veizietėis, ė būs vėsor naktės, anam nebėbūs kou darītė ė ons turies mėiguotė...

            Ka šeimininkā išejė darboutėis i lauka, Magdelė ė pradiejė tvarkītėis tam akiū lipdīmou. Nu pat rīta, kol vāks veiziejuos platiuoms, ana nieka negaliejė darītė ė tik soupava, lingava, ka kāp nuorint ons prisėmerkto. Ė pu biški, pu biški tamė luopėšie ons ė pritėla. Toukart Magdelė grētībies prišuoka pri šiepelė, atėdarė dorelės, atsėlaupė gera gabala dounas minkštėma, už karta somėrkė ondėnie, riktingā sominkė ė, ka jau ta douna pasėdarė minkšta ė valki, so delnelēs sotapšnuojė do platius kleckus ė dailībie pradiejė kibītė tam vākou akis. Ka ė kāp nenuoriejė pažadintė ė nespausdama diejė tū klecku pašalius pri veidelė, bet vāks vės tėik atsėboda ė pradiejė niurnietė, judintė galvelė, vo paskou ė kriuoktė. Bet Magdelė vės tėik sava darba nemetė: so vėino ronkelė turiejuos vāka galvelė, ka ana nejodieto ė ka netīčiuom kartās neīdortom anam i akelė, vo so ontrōjė grētā lėpdė ė dailėna... Tas kūdikielis vės tėik, ka ė nieka nebmatė, tamė lopėšie roužavuos ė kriuokė kap kuoks ožsėspīrės vuožīs. No, ė ka Magdelė pabėngė tou darba, ė ka lelioka akelės bova kap reikint ė stuorā užlipdītas, nuors ons ė ožsėkatiedams kriuokė, auklelė, vėskou palėkusi, išbiega i kėima. Tujau pat be kuokė dėdlesnė rūpesnė notriesė pri malūna ė, vėskou užmėršusi, pradiejė lakstytė ė žaistė karto so kėtās vākās, ė bova ana tou dėina tuoki pat, kāp ė kėtė vākā. Retkartēs liuob atsėmintė tou lelioka, bet ana gerā žėnuojė, ka lelioks, nieka nebmatīdams, nustuos kriuoktė ė užmėgs. Ė Magdelė be kuokiuos baimės lakstė pu kėima ė i truobuos posė ni veizietė neveiziejė. Pradiuo šėrdėis kertelie dar kėrbiejė mintės, ka ne vėsā gerā tier, bet grētā vėn vākū būrie Magdelė apsėbuovėjė ė aple tou jau nebgalvuojė.

             Šeimininkė darbavuos netuolėj truobuos, daržė. Ana, jau vėn matīdama Magdelė kėimė ė kėimė, pasišaukosi anou lėipė:

            – Nobiek paveizietė, a neatsėboda, a tebmėigt Juonielis...

            – Mėigt, mėigt, ciuocelė, – saka Magdelė, – Juonielis gerā mėigt...

            – A davē anam pėinelė?

            – Daviau ė pėinelė, ė vėskuo, ė gerā užmėgdiau.

            – Nobiek tujau paveizietė, a kartās neatsėboda, a nekriuok...

            Vo Magdelė nubieg tik lig kėima, ė vėskas. Nier anā kuo ētė i truoba, dā beēdama gal prikeltė lelioka. Lai mėigt, jug akis īr gerā užlipdītas, ons negal atsėmerktė, mėslėi, ka īr naktės ė mėigt. Nier nikuokė rēkala Magdelē dabar tėn līstė. Bėnt vėina dėinelė vāks išmėiguos nu rīta lig vakara... Tēp i truoba Magdelė tou dėina ė nejė, ė luopėšė kertelie stuoviejė nepajudints botelkuo pėns, ė lelioks luopėšie jau bekvīkštė kap užkėmės vuožielis. Vo Magdelė tik davies so vakās pu kėima...

            Ont galū gala šeimininkē Magdelės elgesīs pasėdarė itartėns.

„Kažkas če neb tēp, – pamėslėjė ana, – jug tas vāks negal tēp ėlgā mėiguotė“. Ė ana sogalvuojė pati ētė paveizietė, kāp tas Juonielis tēp ėlgā mėigt. Parejosi iš darža i kėima, pasėjiemė už ronkas Magdelė ė vedas anou karto i truoba. Ka šeimininkė pamatė ožsėcīposi sava Juonieli, luopėšė kertie pėlna botelka pėina ė dā užlipdītas vāka akis, anā vuos nekrėta nuomario:

            – Jezusmarėjė, kou to tam vākou padarē?

Vėskou metusi i šuona, muotina pripoulė pri luopėšė.

            Kol ana, jau vėsā i nieka nebveiziedama, tvarkė ė čiūčiava Juonieli, nu akiū nulupiniejė douna ė prausė vāka, Magdelė išliekė iš truobuos ė kėimė, užlindusi už krūvuos miediu, pasėkavuojė.

            Šeimininkė bova baisiausē išsėgondusi, ka tik ta douna nebūtom pavuodėjusi akeliems. Ka jau tou vāka noprausė ė vėskuo apveiziejė, pamatė, ka tuos akelės ligo ė nieka. Toukart ana sosėsgrėba ėiškuotė Magdelės – viel šauktė anou i truoba.

            Mažuojė auklė, sopratusi, ka īr dėdliausē prasėkaltusi, nikāp nenuoriejė ētė i truoba, tūnuojė už medēs ė neatsėlėipė: „Neisio. Je pasėruodīsio, tujau pat gausio par rėitus ...“

            Gaspadėnė, apejusi kėima, grētā vėn Magdelė atrada, sogrēbė anou ė nusėvedė i truoba, bet ta kap žvierielis iš vėsuos sīluos daužies ė nenuoriejė ētė. Toukart šeimininkė anou sojiemė, puonevalė pasėkėša pu pažastė, ė neštėnuos parsėnešė i truoba. Pradiejė klausėnietė:

            – A nieka daugiau nediejē i tou douna?

            – Imerkiau i ondėni...

            – I kuoki ondėni?

            – I ondėns viedra.

            – Vėina laimė ka tėik, – saka pro ašaras šeimininkė.– Kou to, žmuogos, so tuokė dornelė padarīsi? Ana, palėkosi kavuotė vāka, gal anam če pat akis užlėpdītė ė, išbiegusi i kėima, vėsa dėina lakstītė so vākās. Jezau, Jezau, jug čīsta dornelė...

            Paskou, ka jau šeimininkė nu Magdelės nolēda akis ė pasėsoka pri kėtū rēkalū, auklelė, nieka neblaukusi, muovė pro doris ė tujau pat išliekė pas sava seseri.

            Sesou Stasė, pas katrou parbiega Magdelė, jau bova paugusi, turiejė šešiuolėka metu. Bet ė ana dā tebėbova jauna, verties kāp ėšmanīdama, vuos vuos sodordama gala so galo. Žmuoniū pavadinta ejė ont dėinū, oždarbiava taisīdama ė raviedama mėrosiūju kapus, padiedama bažnīčės pruočkā tvarkītė altuorius. Je liuob belėktė laika, dėrba ražončius, īrėšiniejė maldakningės, siuvėniejė. Pragīvenėma pelnė so sava pėnkēs pėrštās ė kėtū pajemū neturiejė. Ana bova dailē nuaugusi, apalė veidelė, maluoniū veida bruožu, muokiejė klausītėis žmuoniū, ožjaustė ė padietė anėms. Vėsa laika pu tievū mėrtėis ana tēp ė verties. Vėinā patē gīventė nebūtom bovė nikuokiuos bieduos. Bova stėpri ė energinga, turiejė laisva kuojė, ožteka ė pavalgīmou, ė apsėdarīmou. Dėdliausė anuos bieda bova Magdelė, katra bova maža, padīkusi, ė turiejė stati karektuori. Ana liuob sesėrėi sojiestė vėsa laisvesni laika. Bluogiausē bova tas, ka tā jaunesnējē nieka negaliejė prisakītė, vėskou ana laužė pagal sava kumpėma...

            Tēp jau diel kėtkuo Magdelė bova ė gera vāks. Ana iš vėsuos šėrdelės ožjautė ė gailiejuos sava sesėrėis. Ka tik liuob pasėtaikīs bėnt kuoki mėnkiausi pruoga, tujau liuob siūluotėis pas svetėmus – ka nuors ont dounelės sau užsėdėrbtom. Mažājē nomūs nieka netrūka, pagal kėšenė ana kartās dar liuob būtė ė palepėnama. Bet Magdelė baisiausē niekor iš nomū nenuoriejė išētė, bet matė, ka ė sesėrėi so anou īr daug klapatā: vėn tor parbiegtė nomėi anuos apveizietė. Vo je kor tuoliau a ėlgiau liuob išētė, karto turiejė tėmptėis ė Magdelė. Diel tuo Magdelė nikumet nespīriuojuos, ēs tėn, kamė sesou beatras kuokė vėita ė darbieli.

            Parbiegusi nomėi mažuojė auklelė iejė i truoba, sosėdiejė ožpakalie ronkas, kāp dėdlie atsėstuojė pri pečiaus, idūrė i seseri platē atmerktas mielėnas ė rīžtingas akis ė, kap niekor nieka, stuov ė lauk, kas če būs tuoliau. Sesou veizas i mažōjė ė nesopront, kas če īr. Vo ta tik tīl ė veizas. Veizas ė sesou. Ka jau neblėka kontrībės, soraukė ontakius ė tėisē paklausė:

            – Kuo to parliekē Palėkts vėns tas vāks jug ožsėkriuoks?

– Anėi nedoud mon valgītė, aš ė parejau, – išdruožė mažuojė.

Rēk maloutė, kėtēp Magdelė nebgal iš tuos bieduos beišsėsoktė. Sesou negal pavierītė sava ausimis, sostuo truobuos vėdorie, pamėslėj pamėslėj ė saka:

            – Ne, če kažkas īr ne tēp, to mon malouji... Sakīk teisībė, kas tėn atsėtėka. A kartās neėšmetē tuo vāka iš luopėšelė?

            Magdelė nieka anā neatsaka, nolēd akelės ė tīl. Nier kou sakītė. Maloutė nebnuor, bet ė paaiškintė vėskuo negal. Sesou atsėsoka i mažōjė ė saka:

            – Vo kor aš tavi, Magdelė, dabā diesio? Jug to žėnā, ka vedvė neturiav kuo valgītė. Nier ni dounas, ni mēsuos. Vedvė čīstā nieka nebtoriav. Ė kas būs dabā so vedviem, ka to negaliejē pas tus gerus žmuonis bebūtė? Vo tėn tau pavalgītė tėkrā bova kuo ė tau nieka netrūka. To malouji, ka tau tėi žmuonis nedoud valgītė...

            Magdelė, ligo būtom mėita prarėjusi, stuov ė tīl. Bet vės tėik mėslėj, ka ė kas beatsėtėkto, ka ė pri linciūga anou če, truobuo, prirėšto, bet pas tus gerus žmuonis ana nikāp nebgal bētė ė tīlē pu nuosė morm:

            – Aš daug nebvalgīsio, aš nevalgīsio ne ciela, vo tik posė klecka. Tik mažōjė posė, dėdliōjė atėdousio tau... Mon dounas nerēk, mon ožteks bolviu...

            Magdelē atruoda, je tik posė, ta tas jau īr vėsā nedaug ė sesou jau galies anou laikītė, maitintė ė anuos abėdvė viel galies gīventė karto...

             – Gerā, – saka sesou, – bet pu pėrmo aš sožėnuosio, kas tėn tau atsėtėka ė kuo to vėdorie dėinuos partriesē. Toukart ė pamatīsem... Pėrmiausē vedvėm abėdvėm rēk noētė pas tus žmuonis ė pasėrokoutė.

            Niekor nedingsi. Rēk ētė atgal ė išgėrstė nu pradiuos lig gala vėskou, kas bova atsėtėkės. Sesou pri vėsū žmuoniū ėšvadėna Magdelė malagė, velnė nešto ė pamesto vāko. Ana, veiziedama i truobuos kertie morksontė sava mažōjė seseri, balso apsėkriuokė:

            -Vākali, vākali, i kou to augi, ka esi tuoki neklausonti, baisi mergātė? Kou dabā mon so tavėm berēks darītė? Nebišneš ne tik mona kėšenė, bet ni mona pruots...

            Paskou sieda pri pėitū stala: ė šeimininkā, ė abėdvė seseris. Stasė kelis kartus atsėprašė už sava mažōjė seseri ė pro ašaras džiaugies, ka bėnt vāka akeliems nieka neatsėtėka. Magdelė nieka nesakė, tik siediejė nuleidusi galva, nepakeldama akiū, vėsa pasėnierusi i savi. Tuos muotrėškas vīrs, išgėrdės, kas če notėka ė pasėklausės muotrėšku kalbū, tik tėik bepasakė:

            – Kuo če iš tuokiuos auklės rēk nuorietė? Pati vāks tebier, ontejė nuors palakstītė pu kėima, tēp ė išejė. Vo mona pati dar kol kas mažū vākū nesopront. Ana, ka jau pasvadėna auklelė pri luopėšė, ta jau mėslėj, ka būs kap paugosi, par vėsa dėina anā soupous ė akiū nu vāka nenoleis... Tēp nikumet nebūn. Rēk ne tik sava vāka, bet ė tuokės auklės dā gerā priveizietė...

            Magdelė klausies tū kalbū ė vėn mėslėjė: „Tėik daug vėsuokiū darbū par vėsa dėina pas jumis būdama turiejau dėrbtė ė dėrbtė...“

            – Tas septīniū metu vākou īr pardaug, – pabėngė kalba šeimininks.

            Toukart mažuosės auklės nieks nemošė ė daugiau nieks nebkarabūzėjė už tou notėkėma, bet ė pri vāka nebiprėleida:

            – Ka mums tēp jau nieks gers neišejė, gausi ėiškuotėis dounelės kėtor... Nebier pasitėkiejėma, nebėbūs ni sotarėma. Nebgaliesem karto bebūtė. Tēp ė pabėnkem.

            Ė anėi atsėsveikėna.

            Vo Stasė jau dėdlē nuoriejė, ka Magdelė ė pu tuo kavuotuom tou anū vāka ė gīventom netuolėj nu nomū... Ka ė kėik beprašė šeimininku, ka ė kou bežadiejė, bet ni Magdelė pri tū žmuoniū benuoriejė pasėlėktė, ni tėi žmuonis benuoriejė prijimtė tuokė auklė.

 

 

Tęsinys:

2. Nauji veita

3. Vargenunti keliuone

4. Peimene

5. Dedliuo seimynuo

6. Klumpes

7. Apkalbas

8. Pas Dolskius

9. Muoksla

10. Paauglyste

11. Apsisprendems

Pasakojimas bus tęsiamas

 

 

 

 

 

   

Home | Apie mane | Prozos kūriniai | Nuotraukos | Eilės | Namai | Į pradžią

                                                       

                                   Paspauskite čia ir galėsite man parašyti

                                                            ©Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama

                                              This site was last updated 11/23/04